Antradienį priimtos Sporto įstatymo patais kelia džiaugsmą ir nerimą. Kryptis nubrėžta, dabar laukia dideli ir svarbūs darbai. Iškelti ambicingi tikslai – beveik trigubai daugiau sportininkų 2028 metų vasaros olimpiadoje nei pernai. Užmirškime intrigas, nuoskaudas ir pradėkime tam ruoštis jau dabar.
Kur visi kritikai buvo anksčiau?
Pradėjusi vadovauti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, maniau, kad didžiausias iššūkis bus švietimo sistemos pertvarka, tačiau netrukus paaiškėjo, kokia sudėtinga situacija yra sporto srityje. Ministerijoje, kuri yra atsakinga už sporto politikos įgyvendinimą, sporto sričiai skirti tik 8 etatai, kurių didžioji dalis – net ne sporto politikai, o administravimo funkcijoms įgyvendinti.
Sunku patikėti, bet atėjusi neradau nei efektyvių sportininkų rengimo ar trenerių karjeros modelių, nei efektyviai veikiančios medicininio aprūpinimo sistemos, 2011–2020 metų Valstybės sporto strategija įgyvendinta tik maža dalimi. Labai tuščia.
Dar praėjusią vasarą sukviečiau sporto organizacijų vadovus, kalbėjausi su sportininkais ir subūriau Aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistemos tobulinimo darbo grupę. Nebuvo taip paprasta visus susodinti prie vieno stalo, tačiau tai buvo būtina padaryti.
Girdėjau ir vis girdžiu pasisakymus, kad didžiausią įtaką olimpiečių rezultatams turėjo tai, kad buvo sugriautas Kūno kultūros ir sporto departamentas ir Lietuvos olimpinis sporto centras. Ko gero, tai yra tiesa, nes sporto reforma buvo pradėta ir palikta pusiaukelėje. Nėra niekur aprašyta, kaip sporto politikos formavimo ir įgyvendinimo sistema turėjo atrodyti įgyvendinus pokyčius.
Peržiūrėjus 2019–2020 metais priimtus sprendimus, pasidaro neramu. Nusprendus panaikinti Kūno kultūros ir sporto departamentą, kuriame buvo 33 etatai, į ministeriją nuspręsta perkelti 15 etatų, o perkelta tik 10. Dar keisčiau atrodo faktas, kad priimant šiuos sprendimus sporto pasaulyje nebuvo išreikšta jokio nerimo – nė viena sporto organizacija nepaprieštaravo tokiam sprendimui nei teikdama raštiškus komentarus, nei pasisakydama Vyriausybės posėdžiuose, sprendimai priimti vieningai. Jokių prieštaravimų nekilo ir priimant naują Sporto įstatymą 2018 metais.
Jeigu kas mano, kad kapstysiuosi praeityje, – tikrai ne. Labai nemėgstu to daryti. Tačiau, girdėdama balsus, kaltinančius sistemos sugriovimu ir bandančius reikalauti, kad jau šią minutę būtų padaryta viskas, ko nebuvo padaryta per ilgus metus, norisi paklausti – kur visi buvo, kai buvo priimami šie sprendimai?
Sieksime ir sportininkų gausos, ir daugiau medalių
Čia ir baigsiu savo rakursą į praeitį, nes noriu galvoti ir kalbėti tik apie ateitį. Tam, kad ateitis būtų tokia, apie kurią svajojame, reikia visų susitelkimo – ne raštų ir rezoliucijų, ne kaltinimų, o bendro darbo, kuriam atlikti šiuo metu turimi valstybės resursai labai riboti. Gal ne viskas pavyks, bet kitaip neįmanoma.
Valstybė yra užsibrėžusi labai ambicingą tikslą, kad 2030 metais šalies sportininkai pasaulio, Europos čempionatuose, olimpinėse ir paralimpinėse bei kurčiųjų žaidynėse, pasaulio ir Europos neįgaliųjų čempionatuose iškovotų po 17 medalių (2018 metais iškovojo po 14 medalių).
Jau anksčiau minėjau, dabar pakartosiu iškeltą tikslą – 100 Lietuvos sportininkų 2028 metų olimpinėse žaidynėse ir daugiau medalių svarbiausiose varžybose. Kai kas pasakytų, o ir sako, kad tai neįmanoma, bet gal didesnė ambicija skatina bėgti greičiau?
Aukšto sportinio meistriškumo stiprinimą matau šiomis pagrindinėmis kryptimis.
Federacijos turi pastebėti talentus ir auginti aukščiausio lygio profesionalus
Tam, kad užaugintume ir paruoštume tarptautiniams startams sportininkus, būtinos stiprios, skaidrios ir šiuolaikiniais vadybos principais veiklą organizuojančios sporto šakų federacijos. Ne visos šiandien tokios, todėl privalome joms padėti tokiomis tapti.
Naujai priimtos Sporto įstatymo pataisos sudaro sąlygas steigti Nacionalinę sporto agentūrą, atsakingą už sporto politikos įgyvendinimą aukšto meistriškumo sporto ir fizinio aktyvumo srityse. Agentūroje bus įsteigtas federacijų kompetencijų centras, kuris padės federacijoms sustiprėti, konsultuos šiuolaikiškos sporto vadybos klausimais, prižiūrės, kaip laikomasi skaidrumo reikalavimų – bus atvirai skelbiamos ataskaitos, vykdomas finansinės veiklos auditas, etikos kodeksas.
Dabar dalis federacijų nepajėgia pateikti dokumentų, kam konkrečiai išleistos valstybės biudžeto lėšos. Įstatyme numatyta, kad jei ilgiau nei 12 mėnesių Juridinių asmenų registro tvarkytojui federacija nepateikia metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, negauna valstybės biudžeto lėšų.
Steigiamas ir nepriklausomas sportininkų ombudsmeno institutas, kuris užtikrintų aukšto meistriškumo sportininkų interesų apsaugą santykiuose su federacijomis, LTOK ir kitais subjektais.
Privalome priimti gerai apsvarstytus sprendimus dėl medicininio aprūpinimo bei olimpiečių rengimo olimpiadai sistemos. Yra manančių, kad reikia tiesiog atkurti tai, kas buvo, – centralizuotą medicininį aprūpinimą ir olimpiečių rengimą. Tačiau pasaulinio lygio sportas nužengė į priekį, todėl pravartu pasidairyti aplinkui ir pasirinkti geriausius sprendimus. Galbūt mums labiausiai tiktų hibridiniai modeliai?
Norint laiku priimti duomenimis grįstus sprendimus sporto srityje, svarbu sukurti kuo platesnės apimties šalies sporto organizacijų, aukšto meistriškumo ir fizinio aktyvumo sportininkų, trenerių, sporto bazių, teisėjų registrą.
Valstybės finansavimas turi būti tikslingas
Tokios šalys kaip Anglija ar Vokietija, net ir galėdamos sau leisti gerokai didesnius biudžetus, neremia visų sporto šakų, bet remia tas, kurias laiko prioritetinėmis ir kuriose tikisi pasiekimų tarptautiniu lygiu. Taip siekiama, kad parengti sportininkai būtų konkurencingi pasaulyje. Pas mus nedidelėmis sumomis remiamos visos sporto šakos, todėl ir galimybės už tuos pačius pinigus Lietuvai svarbiose aukšto meistriškumo sportininkų varžybose pasiekti aukštesnių rezultatų yra gerokai mažesnės.
Mums greičiausiai pritrūktų drąsos pasukti tokiu radikaliu keliu, o gal dar ir ne laikas. Mes finansuosime sporto federacijas, remdamiesi skaidriais ir pamatuojamais kriterijais, auginsime sporto šakas, nes olimpiadoje dalyvaujančių sporto šakų sąrašas nuolat kintantis.
Tačiau mums reikia apsispręsti dėl didžiausią potencialą ir tradicijas turinčių sporto šakų – pirmojo dešimtuko, kuris taip pat gali kisti. Tai turime sieti ir su investicijomis į infrastruktūrą. Sporto arenų statybos prieš 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionatą visų sporto šakų klausimų neišsprendė.
Reikalinga tarptautinio lygio infrastruktūra
Turime ribotus išteklius ir jų negalime išbarstyti visur po trupinėlį. Jau tai darėme ilgus metus. Ir ką turime šiandien? Pavyzdžiui, Lietuvoje neturime nė vieno tarptautinėms varžyboms tinkamo baseino arba lengvosios atletikos maniežo.
Štai realybė: Panevėžyje, kur auga plaukimo talentai, iki šiol nėra 50 metrų plaukimo baseino. Toks atsiras, kai miestas atnaujins prieš daugiau nei 50 metų pastatytą „Aukštaitijos“ sporto kompleksą ir bus įrengtas Tarptautinės vandens sporto šakų federacijos (FINA) reikalavimus atitinkantis 50 m ilgio 10 takų baseinas. Darbai turėtų prasidėti šiemet.
Didžioji dalis sporto bazių, į kurias investuojama, yra skirtos tenkinti fizinio aktyvumo poreikius savivaldybių lygiu. Iš 60-ies 2020–2021 m. valstybės vystytų sporto objektų tik du yra aukščiausio tarptautinio lygmens sporto infrastruktūros objektai.
Planuojant ir projektuojant naujus sporto infrastruktūros objektus retai keliamas tikslas pritaikyti sporto bazes aukščiausio lygio tarptautiniams renginiams, nepakankamai deramasi su sporto šakų federacijų specialistais dėl tarptautinių standartų atitikimo. Jau esami dalinai valstybės lėšomis pastatyti tarptautinius standartus atitinkantys sporto statiniai nėra visuomet pagal poreikį prieinami sporto federacijų poreikiams ruošti aukšto meistriškumo sportininkus.
Orus atlygis tiems, kam sportas yra darbas ir viso gyvenimo tikslas
Jeigu norime medalių, privalome keisti požiūrį į sportininką. Aukšto meistriškumo sportas nėra hobis, tai sunkus darbas, dažnai aukojant mokslus, šeimą ir savo sveikatą. Po 10–15 metų aktyvios veiklos sportininkai dažnai atsiduria nežinioje.
Daug metų kalbame apie dvigubos karjeros modelį. Būtina užtikrinti dvigubos karjeros principą, pirmiausia sukuriant patogias sąlygas studijuoti ir užsiimti aukšto meistriškumo sportu, o ilgainiui įgyti bei pritaikyti reikiamas kompetencijas įsiliejant į darbo rinką.
Reikalingos orios mėnesinės stipendijos, kaip įprasta Europos šalyse. Pas mus atvirkščiai – sportininkų stipendijos mažos, o vienkartinės stipendijos, premijos už laimėjimus – vienos didžiausių Europoje. Bet juk ne visi sportininkai, kurie atiduoda visą jaunystę sportui, laimi medalius ir didžiules premijas? Dalis talentingų atletų palieka sportą, nes negali sau leisti sportuoti, nes turi galvoti, kaip užsidirbti. Didžiulis iššūkis išlieka jaunųjų 19–24 m. amžiaus tarpsnio sportininkų praradimas.
Taip pat turės keistis aukšto meistriškumo sportininkų rengimo srityje veikiančių sporto klubų vaidmuo, jie sulauks skatinimo. Bus skatinami tie klubai, kurie dirbs pagal patvirtintas aukštojo meistriškumo programas ir atitiks aukštus veiklos kriterijus.
Įstatymo pataisos priimtos, kas toliau?
Parengtos aukšto meistriškumo sportininkų rengimo kryptys, finansavimas auga. 2020 metais Sporto rėmimo fonde ir aukšto meistriškumo lėšos sudarė 29,4 mln. eurų, 2021 metais – 30,9 mln. eurų, o šiemet augs iki 38,5 mln. eurų. Papildomas finansavimas aukšto meistriškumo sportui sudarys apie 7 mln. eurų. 2023 metais bendra suma augs iki 45,1 mln. eurų. Lėšos federacijas pasieks maždaug 2 mėnesiais anksčiau.
Lieka susitelkti visiems, nebesidairyti į praeitį ir sukurti tai, kas būtina sportui, iš naujo. Labai svarbu sporto sistemą statyti ant teisingų pamatų – dirbant visiems drauge, pamiršus asmenines ambicijas ir intrigas, įvertinus geriausias pasaulio patirtis ir pripažįstant, kad neklysta tas, kuris nieko neveikia. Stebėti ir kritikuoti yra paprasta.
ŠMM nuotrauka
