Šeima – pati mažiausia visuomenės ląstelė, todėl visos socialinės institucijos turėtų jai padėti. Juk šeimoje formuojami žmogaus charakterio bruožai, požiūris į darbą, į dorovines, kultūrines vertybes. Visuomene suinteresuota tvirta, dvasiškai ir doroviškai sveika šeima.
Šeimoje, kaip mažutėje valstybėje, tėvai pirmieji tampa savo vaikų auklėtojais. Jie saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems šeimos bei tautos tradicijas, skiepija žmogiškąsias vertybes ir paruošia juos tapti visaverčiais visuomenės ir bendruomenės nariais. Vaikai, nuo pirmų dienų patyrę šeimos meilę, vieni kitų pagarbą, išmoksta gerbti ir mylėti kiekvieną žmogų, bendrauti ir bendradarbiauti su kitais.
Šeima – tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Šeimos nariai surišti bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą. Tai yra pirminė jungtis, kuri yra žmogaus egzistavimo, visuomenės stabilumo, tęstinumo ir vystymosi pamatas. Šeima kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką. Ji yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams.
Visuomenėje vykstančios permainos vis labiau pažeidžia silpnas, įvairių materialinių bei psichologinių problemų turinčias šeimas. Dažniausiai dėl girtavimo, narkotikų vartojimo ar kitokio socialiai nepriimtino elgesio tėvai neužtikrina pagrindinių savo vaikų teisių: negali jų tinkamai prižiūrėti, sudaryti jiems priešmokyklinio ugdymo, pamokų ruošos, higieninių poreikių tenkinimo ir laisvalaikio sąlygų. Tokių šeimų vaikai dažniau patenka į policijos akiratį, nes neturėdami ko veikti pasiduoda gatvės įtakai arba tampa nusikaltimų aukomis.
Nedarnios (disfunkcinės) šeimos kaip socialinė problema
Asocialios, nedarnios (disfunkcinės) šeimos – tai šeimos, kurios ataskaitinių metų pabaigoje yra savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų asocialių šeimų įskaitoje dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis bei kitomis toksinėmis medžiagomis, amoralaus, nepriimtino visuomenei gyvenimo būdo, vaikų nepriežiūros, nesirūpinimo jų sveikata bei visapusiško ir harmoningo jų vystymosi neužtikrinimo. Nėra deramo ryšio tarp šeimos narių, taip pat tarp šeimos ir aplinkos. Tų šeimų tėvai ir vaikai nevertina kultūrinių šalies vertybių ir konfliktuoja su jomis. Jie dažniausiai nepajėgia save apsirūpinti, į pavojų stato savo ir kitų žmonių gerovę arba patys tampa negerų draugų aukomis.
Asocialios ir nedarnios (disfunkcinės) šeimos yra viena skaudžiausių modernios visuomenės problemų. Ekonominių permainų laikais tokios šeimos dažnai tampa įvairių neigiamų reiškinių priežastimi. Vaikai šiose šeimose kenčia labiausiai. Kaip rodo statistika, daugiausia šių šeimų vaikai netenka tėvų globos, tampa smurto, taip pat seksualinio, aukomis. Nepaslaptins, kad šiose šeimose dažnai vyksta palaidas lytinis gyvenimas, vaikai, ypač mergaitės, tokiose šeimose yra seksualiai išnaudojamos. Tokių šeimų yra visuose pasaulio kraštuose, tačiau tarptautinius ekspertus stebina faktas, kad Lietuvoje tokių šeimų skaičius ne mažėja, kad asocialios ir disfunkcinės šeimos, turinčios vaikų, yra remiamos valstybės, nors lėšos atitenka ne vaikams, o asocialiems poreikiams tenkinti.
Disfunkcinė šeima kaip socialinio darbo paslaugų gavėjas
Terminas paslaugų gavėjas socialiniame darbe dažniausiai reiškia asmenį, šeimą ar grupę, tai, kas yra socialinio darbuotojo pagalbos dėmesio centre. Disfunkcinės šeimos yra socialinio darbo paslaugų gavėjai, nes turi įvairių rūpesčių, nepatenkintų poreikių ir socialinio funkcionavimo problemų.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių asocialios ir disfunkcinės šeimos tampa paslaugų gavėjais:
- Per menki materialiniai ištekliai (skurdas, nedarbas šeimoje);
- Tėvų nesugebėjimas suprasti savo vaikų poreikių (kad vaikams reikia maitintis, reikia nuolatinės pastogės, priežiūros ir t.t.);
- Problemos auginant vaikus (mokyklos nelankymas, bendravimo problemos, valkatavimas, įsitraukimas į nusikaltimus, girtavimą, prostituciją ir t.t.);
- Žinių trūkumas (paprasčiausias nežinojimas, kaip pasirūpinti vaiku);
- Smurtas, girtuokliavimas šeimoje;
- Vaikų nusikalstamumas ir polinkis į savižudybes;
- Daugiavaikės šeimos piktnaudžiavimas pašalpomis (gimdo tik dėl pinigų, nors vaikai taip ir lieka apleisti);
Socialinio darbuotojo funkcijos ir tikslai dirbant su nedarniomis (disfunkcinėmis) šeimomis:
- Organizuoti tėvų globos netekusių asmenų švietimą;
- Spręstis laikino apgyvendinimo problemas;
- Siekti nedarnių (disfunkcinių) šeimų gyvenimo kokybės gerinimo;
- Bendradarbiauti su socialinėje srityje veikiančiomis organizacijomis nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyje, siekiant visapusiškos pagalbos disfunkcinėms šeimoms;
- Kurti šeimų ir vaikų gerovės sistemą, ją tobulinti;
- Kovoti už vaiko teises, įtakoti visuomenės nuomonę;
- Mažinti smurtą, prievartą, neteisingumą prieš vaikus, vaikų apleistumą ir vaikų atskirtį;
- Padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas;
- Socialiniai darbuotojai gina vaikų teises šeimose, šalina aplinkybes, dėl kurių vaikai jose neprižiūrimi; įkurdina likusius be tinkamos globos vaikus kitose šeimose, ugdymo įstaigose; šalina priežastis ir sąlygas, dėl kurių vaikai gali pažeisti teisę;
- Skatinti tėvų profesinį aktyvumą, siekiant išvengti nedarbo, skatinti aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyti išsilavinimą;
- Didinti šeimų atsakomybę už šeimos gerovę;
- Ugdyti kiekvieno globojamo vaiko savarankiško gyvenimo įgūdžius;
- Gerbti kiekvieną šeimos narį kaip asmenybę, suvokti, kad šeima yra tvirtai susiformavusi sistema ir kad negalima palaikyti tik kurį nors vieną šeimos narį;
- Socialinis darbuotojas turi parodyti šeimai, kaip reikia dirbti kartu ir bendrauti;
- Darbuotojo pagrindinis tikslas – padėti šeimai išsiaiškinti problemą ir priimti bendrą sprendimą.
Socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima, turi būti nuoseklus, lankstus, vengti keršto, atviras, sąžiningas šeimai, paaiškinantis galimus padarinius, jei šeima nedirbs kartu. Labai svarbus neteisiamas požiūris ir empatija. Šių šeimų bendravimo įgūdžiai gali būti labai riboti.
Socialinis darbas su vaiku, augančio nedarnioje (disfukcinėje) šeimoje
Esu socialinė darbuotoja dirbanti su nedarniomis (disfunkcinėmis) šeimomis daugiau nei 15 metų. Pristatysiu atvejį iš savo socialinio darbo praktikos, kuris atskleidžia vaiko emocinę būseną, neįgyvendintus tikslus, svajones bei neigiamą požiūrį į visą supantį pasaulį, augant disfunkcinėje šeimoje.
Simonai (vardas pakeistas) 13 metų, ji mokosi šeštoje klasėje. Mokslai jai sekasi gan prastai. Mergaitė savo išvaizda išsiskiria iš savo bendraklasių, draugų, jos išvaizda netvarkinga: nešukuoti plaukai, nešvarūs rūbai. Matosi, jog Simonai niekas neįdiegė elementariausių higienos įgūdžių.
Mergaitę nuolat gali pamatyti apsuptą bendraamžių. Šie dėl jos padėties yra linkę iš Simonos tyčiotis. Tačiau mergaitė turi labai stiprų ir valdingą charakterį, todėl visus užgauliotojus tuoj pat priverčia pereiti jos pusėn. Galima būtų pamanyti, jog vaikai, kurie tyčiojosi iš Simonos, po to ima ją labai mėgti ir vertinti. Neretai mergaitė laiką leidžia ir įtartinose kompanijose, kuriose yra rūkoma, geriama, užsiiminėjama neaiškia veikla. Apie save mergaitė kalba: - “Esu bloga tiems žmonėms, kurie ir su manim elgiasi blogai, o tokių yra daug“. Simona neturi kažkokių specialių pomėgių, labiausiai mėgsta susitikti su draugais, su kuriais nieko ypatinga neveikia.
Simonos šeimoje iš viso auga keturi vaikai: ji, vienuolikmetė sesuo ir du broliukai – penkerių ir dvejų metų. Jolitos mamos sugyventinis nėra tikrasis mergaičių tėvas ( su vyru moteris išsiskyrė prieš septynerius metus). Šeima nepasižymi itin gera reputacija. Tiek moterį tiek vyrą dažnai gali pamatyti girtus besišlaistančius gatvėmis. Jų namuose vyksta nuolatinės išgertuvės. Patėvis ne kartą buvo pakėlęs ranką prieš vaikus ir žmoną. Simonos mama dirba namo laiptinės valytoja, o patėvis elektriku. Šeimos pajamos labai menkos daugiavaikei šeimai išlaikyti.
Pokalbio metu buvo siekiam išsiaiškinti mergaitės požiūrį į šiuos aspektus: šeimą, draugus ir santykius su jais, į mokslą ir jo svarbą, į ateitį ir jos perspektyvas.
Kalbėdama apie šeimą mergaitė vartoja tik negatyvius apibūdinimus. Ji teigė savo šeimoje nematanti nieko gero. Sakė, jog blogai sutaria su mama ir seserimi, nuolat su jomis pykstasi, o brolių ir patėvio žiauriai nekenčia ir iš viso jų nelaiko savo šeima. Pokalbio metu išaiškėjo, jog dėl tėvų naudojamo smurto mergaitei tenka bėgti iš namų ir miegoti pas draugus.
Turbūt vienintelis dalykas, kurį Simona vertina teigiamai – tai santykiai su draugais. Kaip jau buvo minėta, dėl valdingo mergaitės charakterio, jai paklūsta ir apie ją buriasi daugybė bendraamžių. Simona teigia, jog jei ne draugai, gyvenimas būtų daug nuobodesnis ir niūresnis. Paklausta kiek laiko praleidžia su draugais ir ką su jais veikia, mergaitė sakė, jog be draugų neapsieina ne vieną dieną ir neįsivaizduoja savo laisvalaikio be jų. Teigė, jog dažniausiai laiką leidžia draugų namuose, kai šių tėvai būna darbe, nuolat kartu organizuoja vakarėlius. Mergaitė prisipažino, jog savaitgaliais vartoja alkoholį ir beveik kiekvieną dieną, jei turi cigarečių, rūko. Tuos dalykus ji pasakoja taip lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas, netgi su nedideliu pasididžiavimu.
Mokytis Simonai sekasi labai prastai. Dabar mergaitė yra šeštokė, penktoje klasėje buvo likusi kartoti kursą. Pati mergaitė sakė, jog nuolat nenueina į mokyklą, neturi jai reikalingiausių daiktų. Nuolat pykstasi su mokytojais, o ir klasės draugai jai nepatinka. „Mokykla ir namai – man didžiausias pragaras“ – teigia Simona. Mokslo svarbiu dalyku mergaitė nelaiko. Mano, kad šiais laikais ir be jo galima puikiai išsiversti.
Paklausus kaip įsivaizduoja savo ateitį būsimą profesiją, šeimą Simona atsakė, jog sulaukus pilnametystės išvyks dirbti į užsienį ir užsidirbs geresniam gyvenimui. O geresnis gyvenimas jai asocijuojasi su materialinėmis vertybėmis, tokiomis kai namas, gražesni drabužiai, mašina ir pan. Kokia bus jos profesija mergaitė dar nežino, norėtų, kad tai nebūtų labai sunkus darbas. Savo šeimos Simona sakė neturės niekada, nes labai nemėgsta vaikų.
Vykdant individualius pokalbius su Simona, pastebėta, kad mergaitės kalba gan skurdi, sunkiai atsakinėja į klausimus ir surezga sakinius. Dažnai vartojamas žargonas ir keiksmažodžiai. Iš neverbalinės kalbos atrodo, kad Simona yra gana drąsi ir pasitikinti savimi.
Galima daryti išvada, kad mergaitei turi būti suteikta skubi kvalifikuota profesionalių specialistų pagalba, kitu atveju perspektyvos gali būti labai niūrios. Simona jau dabar turi neigiamą nuostatą į visą ją supantį pasaulį. Pastebimos delikventinio elgesio užuomazgos, bei neigiamas požiūris į mokslą.
Galima teigti, kad šeima, kurioje auga Simona, turi daug problemų, pradedant materialiniais, baigiant tokiomis problemomis kaip girtavimas, smurtas. Mergaitei tenka bėgti iš namų, nelankyti mokyklos. Šeimoje kenčia visi keturi vaikai, kadangi tėvai negali patenkinti pačių pagrindinių vaikų poreikių. Pateiktame atvejyje matome, jog mergaitė auganti nedarnioje (disfunkcinėje) šeimoje negali tenkinti savo elementarių poreikių, patiria fizinį smurtą, turi neigiamą nuostatą beveik į viską, bei jau dabar ėmė sekti tėvų pėdomis.
Socialinio darbuotojo pagrindinis darbas yra kompleksinė parama šeimai. Svarbiausias klientas yra vaikas. Darbo pradžioje dirbama su socialinio bendravimo problemas patiriančiu vaiku, o po kiek laiko įtraukiama ir jo šeima. Socialiniai darbuotojai mano, kad paraleliai dirbti su vaiku ir su šeima, kaip to norėtų savivaldybės, tikrai neprofesionalu. Iš pradžių būtina padėti vaikui išsivaduoti iš jį slegiančio gėdos ir kaltės jausmo dėl tėvų netinkamo gyvenimo būdo, išmokyti jį nesijausti kaltam dėl to, kas vyksta šeimoje, ir priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir tik tada į darbą įtraukti tėvus. Šie pirmi žingsniai yra itin svarbūs, norint spręsti problemą šeimoje kompleksiškai.
Sniežana Valickienė
Socialinė darbuotoja darbui su šeimomis
